Rusų terjeras buvo išveistas veislyne Raudonoji žvaigždė sukryžminus tokias veisles, kaip: ryzenšnaucerio (pagrindas), erdelterjero, rotveilerio, maišyto su dogu, rytų Europos aviganio, Kaukazo aviganio. Viso eksperimente buvo panaudota apie 17-ka veislių
Neapsieita ir be nesėkmių. Pirmosios generacijos šunys buvo labai tylūs , o apsaugai ( dėl ko ir buvo stengiamasi juos išvesti) kaip tik reikėjo priešingos savybės.Tuo metu veislynui Raudonoji žvaigždė vadovavo generolas G. Medvedevas ir šio trūkumo pašalinimui buvo priimtas sprendimas įterpti kurtų kraujo. Dar viena idėja kad šunims stovėtų ausys buvo įgyvendinta kryžminant su laika. Na, šis variantas buvo nevykęs, tačiau puikus eksperimentas.
Tai, kad pirmosios vados buvo trumpaplaukės, selekcininkų visai nejaudino. Kariniams tikslams reikėjo stambaus, stipraus, nereiklaus šuns, kurio kailiui nebūtų reikalinga ypatinga priežiūra, taip pat pikto ir lengvai dresiruojamo. Veislyne Raudonoji žvaigždė didžiulis dėmesys buvo skiriamas darbinėms šunų savybėms.
Nuo 1957 metų, veislynas jau pradėjo pardavinėti antros ir trečios generacijos šuniukus kinologams-mėgėjams. Taip prasidėjo naujas juodųjų terjerų veisimo etapas. Būtent tada ir iškilo klausimas, kaip pagerinti išorinį vaizdą, išsaugant visas darbines savybes gana neišvaizdžių gyvūnų, kuriuos pasiūlė mėgėjams karinis veislynas.
Kinologų-mėgėjų dėka išsaugant ne tik darbines savybes, didelis dėmesys skirtas šių šunų išvaizdai. Tačiau kraujomaiša duodavo apie save žinoti. Vadoje atsirasdavo tai erdelterjerai, tai rotveileriai, tai niūfaundlendai, arba gimdavo šuniukai su melsvu, gelsvu, o kartais ir tigriniu atspalviu, kurie tarp kitko turėjo didelį pasisekimą užsienyje, egzotikos mėgėjų tarpe.
Problemos buvo ir su dantimis. Dantų sistemos trūkumai buvo užprogramuoti iš karto, juk buvo maišomi įvairaus galvos tipo ir konstrukcijos šunys.
Štai kaip vertina veislės pradininką ryzenšnaucerį vardu Rojus ekspertai: tipinis šiai veislei tvirtos sausos konstrukcijos patinas, proporcionalaus sudėjimo, su gerai išsivysčiusiais raumenimis ir kaulų sandara. Pariekinės kojos šiek tiek praskėstos, užpakalinių šiek tiek priartinti kulnų sąnariai.
Net trumpas trūkumų aprašymas, šunų kurie dalyvavo eksperimente išvedant veislę, turėtų kelti siaubą bet kuriam selekcininkui. Nežiūrint į tai, šiandien šia veisle negali atsistebėti viso pasaulio šunų veisėjai.
Deja, iki šių dienų nėra pilno šios veislės išvedimo aprašymo, o tai kas žinoma, yra ne visai tiksliai apibrėžta ir patikslinta, todėl atsiranda įvairių neįtikimų, klaidinančių legendų. Viena iš jų - Berija liepė išvesti šią veislę žmonių medžioklei, kad tai KGB šuo.Daugelis mėgėjų tvirtina, kad juodasis rusų terjeras buvo išveistas Vokietijoje. Tikriausiai niekas rimtai nepritars tokioms mintims. Oficialiai juodajam Rusijos terjerui veislės statusas buvo pripažintas 1981 metais.
Kur gi slypi juodojo Rusijos terjero sėkmės paslaptis, kodėl dar tokia jauna veislė įgavo pripažinimą tarp tokių veislių, kurios žinomos ir seniai pripažintos, kurių amžius siekia kelis šimtmečius? Šio tarnybinio šuns populiarumas pirmiausiai priklauso nuo to, kad jis sugeba apginti šeimininką ir jo artimuosius. Dideli gabaritai puikiai dera su jo darbinėm savybėm, narsa ir elegancija, komunikabilumu, meile ir ištikimybe vaikams visa tai leidžia daryti išvadą, kad juodojo terjero populiarumas ne laikinas reiškinys ir didės toliau.
Daugelio dresuotojų nuomone juodieji terjerai pasižymi ištvermingumu, labai greita orientacija, stabilia psichika, greitai, tvirtai ir ilgam išmoksta dresavimo pamokas, gerai atsimena savo skriaudėjus.
Svarbiausia, kad juodasis terjeras yra puikus draugas visai šeimai, greitai tampantis visų numylėtiniu, patikimas visose situacijose. Žinovų nuomone, tai universalus šuo, tinkantis laikymui tiek bute, tiek nuosavoje valdoje. Tačiau šiam išdidžiam, inteligentiškam ir protingam šuniui grandinė - tikras įžeidimas.
Copyright © 2002 - 2004 veislynas " JUODASIS VĖJAS "